Daržas. Pradžia

Kad aš norėsiu turėti daržą, auginti krapus ir burokėlius, laistyti agurkus ir retinti morkas, niekas nebūtų pasakęs prieš 10-metį, kai buvau apie 20-ties ir jau kelis metus gyvenau Vilniuje, palikusi tėvų namus Klaipėdoje. Vilnius buvo mano svajonė nuo ankstyvos paauglystės. Tvirtai žinojau, kad baigusi mokyklą važiuosiu gyventi ir studijuoti ten. Man nebuvo kitų klausimų. Spėju, kad tokia svajonė susiformavo laikant pavyzdžiu savo 13 metų vyresnę sesę, kuri jau studijavo Vilniaus Universitete, kai aš buvau dar visai pyplė be dantų. Buvau jos numylėtinė iki tol, kol ji nepagimdė savo 4 mergaičių, o aš tapau nebe vaiku. Tėvai mane, vos 7-8 metų, “atsiųsdavo” į Vilnių pas sesę.

Sedėdavau su ja paskaitose ir spalvindavau galiniuose auditorijos suoluose Chemijos Fakultete. Mes eidavom į Vingio Parką, Gedimino Pilį, Ritos Slėptuvę ir kažkokį seną, piratų suvenyrais papuoštą restoraną dabartinio Cozy patalpose? O gal aš viską maišau. Nors prisimenu net milžinišką įdarytą bulvę folijoje, kurią ten valgiau. Atsimenu, kaip baisiai nusibrozdinau kelią Vingio parke leisdamasi nuo kalno su riedučiais. Atsimenu kaip prausdavausi atsisėdusi sesės mažo butuko duše. Tai vieni geriausių mano vaikystės atsiminimų. O tokių, tiesą sakant, turiu daug ir įvairių. Turėjau labai gražią vaikystę.

Augau visada matydama daržą kieme, krentančius obuolius rudenį, mamos uogienes, tėtį pjaunantį žolę. Ooo, kaip aš nekęsdavau rinkti obuolius! Šitas praeities jausmas nusipelno atskiro sakinio. Dabar kaskart rinkadama obuoliukus pas tėvus sode tai prisimenu ir mintyse pakrizenu. Kaip juokinga ir gal net ironiška! Kaip mes išaugam dalykus, kurie anksčiau atrodydavo nepakenčiami arba atvirkščiai – gyvybiškai reikalingi. Gal taip buvo ir su mano bodėjimusi daržais ir jų priežiūra? O gal tik mano tuometinis aukštakulnių kolekcionierės įvaizdis sudarė klaidingą foną, nesiejantį manęs su žem?

Šiaip ar taip, jau ir pirmuose kursuose kartais balkone augindavau žolelių ar net pomidorą. Nelabai sėkmingai, nes aktyvus gyvenimas, studijos, darbas, dar kiti “lakstymo” reikalai, neduodavo man laiko tinkamai tais augalais pasirūpinti. Bet aš jau tada žinojau, kad tai mėgstu. Labai norėjau savo gyvenamą vietą iš buto pakeisti į namą. Po 7 metų gyvenimo bute, pradėjome statytis namą. Tada pradėjau ir rimčiau organizuoti savo daržą. Mano šeima stebėjosi pirmus metus.

Antrus metus vėl stebėjosi (mat dar pradėjau auginti vištas). Dabar nusistebėjimai nurimę ir mano aukštakulniai gražiai sukrauti permatomoje dėžėje drabužinėje. Tai mano suvenyrai. Retkarčiais išsitraukiu. Šiuo metu man labiau patinka braidyti botais po ryto rasą ar basomis eiti nusiskinti petražolių. 

Taigi pirmąkart įsirengiau “tikresnį” daržą Vilniuje, 2016 metais. Ne taip ir seniai. Mano daržininkės patirtis visai neilga, taigi nėra profesionali. Tai aistra ir pomėgis, vežantis mane!

Pirmais metais įsirengiau dvi nemažas pakeltas lysves, plotelį daržo tarp jų ir 12 kvadratinių metrų šilnamį, kurį man atnešė Kalėdų Senis :). Man visai sekėsi! Žinoma, krūva visokių klaidų, nežinojimo, eksperimentų.

Tuo man ir patinka daržo veikla – galiu atsipalaiduoti, nesiekti griežtai apibrėžto rezultato, būti tame ilgame sėklos virsmo į maistą procese. Neturiu noro viską daryti pagal vadovėlį. Sakau sau, kad nėra griežtų taisyklių. Įdomiausia – bandyti! Taigi antrą daržo sezoną papildžiau dar dviem didelėm pakeltom lysvėm agurkams ir cukinijoms. Ooo, kaip jie gerai tąmet derėjo! Kelias savaites kasdien skyniau po kibirėlį agurkų. Labai geras jausmas.

Pomidorai irgi noko vienas po kito. Beje, dar pasistatėme vištidėlę ir turėjome savo kiaušinių ir pačių mieliausių vištų pulkelį.

Kai aš pajaučiau tą jausmą, kai virtuvėje gaminau savo užaugintą maistą, kai vaikai nusiskindavo pomidorą ir iškart jį kasdavo apitaškydami pilvus, kai jiems per smakrą bėgdavo obuolių sultys ar pešdavosi kuris neš namo pirmąjį kalafiorą, aš nebegalėjau sustoti! Taip po truputį atėjo suvokimas, kad mūsų 12 arų Vilniaus sklypas darosi ankštas mūsų šeimai. Taip mes atsidūrėm Klaipėdoje! 

Šiemet įsirenginėjau daržą čia. Jau turėdama šiek tiek patirties iš praėjusių metų, geriau žinojau ko noriu. Norėjau aukštesnių lysvių. Kaip man patogu, kai nereikia lenktis iki pat žemės ir lysvė pakelta apie 40 cm. Lysves man sukalė Paulius is paprastų pušinių lentų, pirktų vietinėje lentpjūvėje. Iš viso dabar turiu 9 lysves, jų matmenys yra 1×2 metrų. 

Į tuščių lysvių apačią pridėjau šakų, lapų, pjautos žolės, šiek tiek pjuvenų. Taip nekantravau jas užpildyti, kad  ankstyvą pavasarį baisiai pasitempiau klubą tąsydama sunkų karutį su juodžemiu… Pasižadėjau labiau save saugoti ir elgtis saugiau. Likusią lysvių dalį pildžiau biohumuso, komposto ir juodžemio mišiniu. Iš patirties Vilniuje supratau, kad pirmas ir gal net svarbiausias žingsnis į sėkmingą daržą ir derlių yra gera žemė. Dabar labai jaučiu to efektą! Žemės našumą ir sveikatą planuoju palaikyti pildydama ją mūsų namų kompostu, netręįdama cheminėmis trąšomis ir nenaudodama kitų nenatūralių preparatų kenkėjams, piktžolėms ar ligoms naikinti.

Mes turime nedidelę rajono seniūnijos nemokamai suteikiamą plastikinę komposto dėžę. Tokią turėjau ir Vilniuje. Iš pirmo žvilgsnio man ji atrodo mažoka, bet kompostas greitai sukrenta ir mūsų visos virtuvės ir dabartinio daržo atliekos puikiai ten telpa! Kompostavimas yra nuostabus dalykas! Gal reikės atskirai parašyti įrašą apie savo patirtį kompostuojant.

Šis sezonas atnešė labai daug pokyčių į mūsų naujų namų kiemą. 2020-ųjų metų pavasarį pasitikome su postatybine kiemo padėtimi, tešlynais, grumstais, akmenų krūvomis aplink namą. Vasara jau baigėsi ir kaip gera suvokti, kad per tokį trumpą laiką, bet neperdegdami, mes jau turime didelę terasą su pergola, žalią veją, daržą, laužavietę grįstą skaldele ir apjuostą dideliais akmeninims.

Didžiausias iššūkis buvo sutvarkyti mūsų tada vadinamą tešlyną. Visame kieme, kur planavome daržą, sodą, veją, laužavietę buvo statybinės technikos vėžių išvagotas molynas, labai daug didelių akmenų ir atrodė, kad šį vieta niekada neišdžius. Bet, žinoma, išdžiūvo ir dabar jis tik atmintyje. Turime veją, kurios tobulumo nesiekėme, todėl nepurškėme herbicidais, o laistyti tokį didelį plotą nelabai norėjome. Manau, kad ji sudygo stebėtinai gerai. Darže jau turiu didelę pakeltą metalinę statinę, į kurią yra atvestas mūsų namų gręžinio vanduo. Laistyti daržą ar sodą su lediniu gręžinio vandeniu nėra gerai, tai gali pakenkti augalams. Todėl statinėje pašilęs ir nusistovėjęs vanduo man labai praverčia. Po statine tėtis man įrengė medinį stalviršį ir jame įmontavo kriauklę. Po stalviršiu turiu lentyną, kurioje laikau vazonus, o ant sienelės kabinu daržo įrankius. Labai geras daržininkės kampelis :)!

Dar šį rudenį turiu planų praplėsti savo daržą papildomomis trimis lysvėmis, į kurias tikriausiai spalį sodinsiu braškių daigų. Būtų nuostabu jau kitąmet turėti bent truputį braškių. Dar noriu pasodinti garvuogių, kurių daigelių man priaugino mama ir tėtis. Jų sode auga tiesiog nerealiai gera gervuogė, kurią nuolat filmuoju ir rodau jums :). Ir aš tokios noriu! Na ir dar reikėtų pasisodinti vaismedžių: obelų, kriaušių ir pan. 

Tai mano naujų namų daržo istorija. Sekantį sezoną galbūt papasakosiu daugiau: kaip auginu vieną ar kitą daržovę, ką sėju pirmiausia ir kada tai darau, kaip vykdau sėjomainą ir pan. O kolkas – pagalvosiu, kaip kuo ilgiau, iki žiemos, išlaikyti savo daržo gėrybes žemėje ir džiaugtis salotomis ir kitais žalumynais gal net kokį lapkritį?